DALYKAI, KURIE MAN SUKELIA BAIMĘ

Šią naktį su draugais žiūrėjom Weird Side of YouTube. Ačiū šiam dalykui, jis man sukėlė kai kurių, hm, dalykų dar didesnę nei turiu baimę. Veikiau, paniką. Ir dabar aš tuo pačiu noriu jums surasti ir sukelti visus linkus ir panašiai, bet per daug bijau vėl pamatyti kai kuriuos ten esančius dalykus. Nesakau, tikrai ne jie visi yra baisūs, tačiau kai kurie, kaip ir minėjau, gali sukelti tikrą paniką.
Mano baimė numeris vienas yra gan banali, mirties. Žinau, kad ne visi ją turi, kai kurie žmonės į tai žiūri visiškai atsipūtę ir nesuka galvos. Man iš esmės taip pat. Aš bijau, nes nežinau kas po to laukia, gyvenu su klausimu ko aš čia esu, jei po manęs liks tik pūvantis kūnas, nebeliks nieko kas man brangu. Būna taip, kad aš, kaip ir kiti, žiūriu į tai visiškai ramiai ir net pajuokauju ką nors apie mirtį kaip „ne nu aš tai nebegaliu, einu pasikart“ ar dar kas nors tokio. Arba „gerai būtų numirt, nematyčiau tavo veido ar balsas ausų nebežeistų“ (pamerkia akį ir nueina). Žodžių, dažnai esu cruel. Bet šiaip mirties bijau ir noriu išrasti nemirtingumo eliksyrą.Ir manau, kad bijau ne tiek savo, bet artimųjų mirčių.
Kitas dalykas kuris gąsdina visose vitrinose ir parduotuvėse priverčia jaustis nemaloniai, yra manekenai. Ta prasme, kas juos sugalvojo???? Ar gali būti kas nors baisesnio už juos?? Einant pro manekeną man visad toks vaizdas, kad jis atgis ir su ta savo ranka ar dar kažkas mane nužudys, paleis smegenis ar dar kas nors atsitiks. Žodžiu, dėl to einu į skudurynus, nes ten jų nėra. Arba yra koks vienas vitrinoje. Bet ne ant kiekvieno kampo. Žodžiu. Aš labai labai net ir bijodama jums rodau šita video. Ta prasme, su draugais kai žiūrėjom tai dar dzin, pažiūrėjau video ir taip nieko. Aišku, visą laiką norėjosi galvą kišti po užtiesalu ir susisukus į kamuoliuką negirdėti ką ji sako. Dabar net suradus ir išgirdus vos keletą sekundžių tą įrašą norisi paniškai klykti. Davai rašom peticiją, kad tų manekenų nebūtų...
Gan populiari baimė yra klaustrofobija. Maniškė tų visų apibrėžimų nežinau ar atitiktų. Nors. Negaliu pakęsti kai reikia užsirakinti duris net tualete. Visad susidaro vaizdas, kad jos užsikirs ir kas nors atsitiks, aš mirsiu. Taip pat su buvimu vienai namuose, bet čia jau dviprasmybė. Iš vienos pusės visad laukiu akimirkos kuomet liksiu viena, nes man tai paprasčiausiai patinka. Taip pat negaliu to pakęsti, nes vėl, užsirakinus duris mano kūnas nueina pagaugais. Uždarų erdvių baimė man pirmą kartą pasireiškė kuomet berods Latvijoje buvome urvuose, jie buvo siauri ir panašiai. Nuotraukose aš su tokia balta oda, kad atrodo jog nualpsiu ar mane išdažė su kreida. Žodžiu, nemalonus dalykas. Nors man tikrai patinka urvai, požemiai ir panašiai, nemanau, kad šį malonumą galiu sau labai leisti, nes kas iš to jei išeinu drebanti ir man galų gale pradeda stigti kvapa, imu dusti (kartais, taip buvo tik keletą kartų).
Vabzdžiai. Prašau juos laikyti nuo manęs kuo didesniu spinduliu. Ačiū. Daugiau apie juos nešnekėsim, nes tai susije su visomis aukštesnėmis baimėmis. Mirus, jei kūnas laidojamas, tai juk po skeletą vaikšto tie gyviai. Net nusipurčiau. Manekenai ir iš jų lendantys visokie šitie pabaisos. O Dieve, aš tuoj klyksiu ir apsivemsiu. Bet ne ką mažiau baisu yra urvai, ir kai juose ant tavęs užkrenta siauroje erdvėje vabzdys. Arba urvas pilnas jų.
Viskas, klykiu. Aš pasistengiau ir suradau jums vazdo įrašą kurį žiūrėjom. Perspėju, ten kitų kur jau pasiūlymus išmeta nepatariu žiūrėti. Ir šio nepatariu. Tik tiek, kad jei kas labai smalsus, galit užmesti akį. Nors gal jums visiškai nebaisu, aš nežinau...