STEPHEN KING „KERĖ“

Apie Stephen King kūrybą esu girdėjus plačiai ir išilgai, tačiau nieko nebuvau skaičiusi. Beklajodama po biblioteką pamačiau visą lentyną jo knygų ir niekaip nesusilaikiau vienos nepasiėmus. Labai norėjau pasiimti „Gyvūnėlių kapinės“, bet neradau, tad priegriebiau „Kerė“.
Kerė - šešiolikemetė moksleivė, patyčių objektas. Nuo pat pradžių iš jos pradedama tyčiotis, mergina nepritampa, jos motina - taip pat, mat yra beprotiškai religinga ir tas jos religingumas... lengvai tariant, gąsdina. Kerei nuo mažų dienų vis pasireiškė TK (telekinezės galia), o jos motinai atrodė, kad tai - ne ko kito, bet Šėtono vaikas. Vieną dieną, Kerės bendraklasės merginos mergaičių persirengimo kambaryje gan smarkiai ir žiaurokai iš jos pasityčioja. Žinoma, jos gauna už tai šiokia tokia mokyklos bausmę, bet Kerei širdies nuo to mažiau neskauda. Tačiau, tai, kaip jos pasityčiojo tame kambarėlyje yra vieni juokai palyginus su tuo, ką jai tenka iškęsti per išleistuvių vakarą... Po jo Kerė tarsi persimaino ir nusprendžia tapti kone Keršto angelu visam miesteliui.
Iš tiesų tai didžiąją dalį laiko skaitydama šią knygą jaučiau be galo didelį gailestį Kerei. Juk nelengva būti tai, iš kurios tyčiojamasi nuo pat pradinių klasių, kuriai mama nėra tas žmogus, pas kurį tu gali ateiti ir pasiguosti ar tikėtis, kad ji supras vieną ar kitą tavo sprendimą. Visą knygą kraupau nuo planų prieš ją ir, nuoširdžiai šnekant, tikėjausi, kad tie žmonės žus. Lėtai ir skausmingai. Galbūt ir negavau visiškai to, ko norėjau, bent jau iš dalies. Pati knyga, kaip jau buvo galima suprasti, kalba apie vis dar ūmią problemą - patyčias. Iš ties manau, kad ir kokia ji galėtų atrodyti kitiems šiurpi, ją turėtų perskaityti ne kas kitas, bet jaunieji, vos į paauglystę įžengę, asmenys. Kažkodėl nuojauta kužda, kad po tokių skaitinių daug kam atšoktų fantazija kažką žeminti.
5/5♥