„Jei nepriimsi žiemos, tai nesidžiaugsi pavasariu“Katinas Buda jau gan senas, tačiau labai išmintingas. Būtent jis knygoje mums pasakoja apie savo žmones - Adeliną, Mildą, Ingą ir Jorį. jis man iš ties patiko, o ypač ta mintis, kad pasakojama ne iš įprastos, žmogaus ar pasakotojo pozicijos, bet naminio gyvūnėlio. Jis tarsi paprastai, bet tuo pačiu ir kiek kitaip mato kasdienį žmogaus gyvenimą ir komentuoja tam tikras vietas bei pasirinkimus. Labiausiai turbūt patiko ir tai, kaip gyvūnas reaguoja į pilnėjančia šeimą, žmonių atėjimą ir išėjimą, tarsi patvirtinamas faktas, kad gyvūnai jaučia dvasias ir nori mums padėti, nors patys dažnai tos pagalbos nesuprantame ir galvojame, kad gyvūnas tik žaidžia. Bet kiek gi kartais iš tų jų žaidimų ir kvailiojimų galime pasimokyti retai tesuprantame. Kūrinyje man gan įdomus pasirodė Tomo paveikslas ir labai liūdna, kad apie jį sužinojau tiek mažai. Visgi, akis badė redakcijos apsižiūrėjimo klaidos. Nors vos poroje vietų, tačiau pasigedau brūkšnelių tiesioginės kalbos pradžioje, taškų, kablelių. Nežinau kaip kitiems, tačiau man tai gan bado akis.
Aplamai kalbant apie knygą tai ji tikrai įdomi, duodanti peno pagalvoti ir puikiai tinkanti kaip atostogų knyga, kuomet nesinori kažko sunkaus ir sudėtingo, kas aprautų mintis filosofavimais tiek daug, kaip koks žuvėdra, princas ar Hesse kūriniai, tačiau visgi nevirstų vien paprastu romanu, kurio puslapį užvertus nieko galvoj nelieka.
4/5♥
Komentarai
Rašyti komentarą