„Jos privertė mus dalyvauti jų pačių beprotybėje, nes nieko negalėjome padaryti, tik sekti jų pėdomis, galvoti jų mintimis ir matyti, kad nė viena jų nevedė mūsų link“Šiais metais mane norom nenorom traukia klasika - rodosi, daug įdomiau skaityti ją, nei šiais laikais parašytas knygas. Apie „Jaunąsias savižudes“ labai daug kartų girdėjau iš įvairių blogerių, apžvalgininkių. Ir, pripažinsiu, mane pasakiškai patraukė tas naujas Sofoklio leidyklos viršelis! Aplamai visų jų knygų viršeliai - pasakiško grožio, bent jau mano akiai. Ši, Eugenides, knyga pasakoja apie 5 Lisbonų šeimos mergaites. Istorijos pasakotojas - trečias asmuo, vaikinas, kuris visą laiką skaitytojui pasakoja apie kažkada pažinotas 5 paslaptis, kurios tuo metu buvo tarsi dievaitės bet kuriam vaikinui mokykloje. Turbūt derėtų pridurti, kad ne tik mergaitės, bet ir visa Lisbonų šeima, bei tai, kas vyksta už uždarų durų visiems buvo tik viena, didelė ir neatskleista paslaptis, mat šeima buvo itin uždara - jokių draugų ir vakarėlių namuose būti negali. Knygoje apstu ne vien savižudybės, bet ir nimfomanijos, uždarumo, noro būti tokiu, kaip visi, kvapo. Autorius neatskleidžia ir net neduoda užuominų, dėl ko mergaitės nusprendžia atimti sau gyvybę. Dėl to ši knyga tampa ne tik įdomiu skaitiniu, tačiau ir leidžia visą Lisbonų šeimos paveikslą užpildyti pačiam skaitytojui.
Knyga man be galo patiko, tikrai siūlyčiau perskaityti visiems, kas nori geros klasikos, tačiau rašymo stilius būtų gan lengvas ir nesiektų šimtų metų po autoriaus mirties.
5/5♥
Komentarai
Rašyti komentarą