LIETUS

O man patinka tas garsas, kurį sukuria lietus. Dievinu ramiai sėdėti prieš langą visiškoje namų tyloje ir girdėti griausmą, aidintį padangėje, matyti į balas susiburiančius lietaus lašelius. Dievinu girdėti, kaip medžiai, padedami vėjo, kuria begalines simfonijas dangui už atsiųstą vandenį. Tarsi maža įsimylėjusi mergaitė išlekiu laukan be jokio skėčio ir leidžiu lašams liesti plaukus, odą, be perstojo bučiuoti ir dainuoti. Dainuoti man. Pasauliui. Žemei. Lygiai taip pat myliu ir tą sumišimą, kuris kyla mieste užklupus netikėtam lietui. Mašinų grūstys, triukšmas ir beatodairiškai smarkus lietus. Simfonija, kuri patiks ne kiekvienam. Dievinu sėdėti balkone ir girdėti, kaip chaotiškus miesto garsus papildo toks natūralus dalykas kaip lietus. Myliu, kuomet ramiai sėdi prie jūros ir staiga bangos pradeda mušti smarkiau. Kuomet iškrinta pirmieji lietaus lašai, o po keleto minučių visa ši gausa virsta tikrų tikriausia audra. Myliu tą jausmą, kuomet smėlis jau šlapias, tavo drabužiai permirkę kiaurai, jauti lietų ne tik ant savęs, bet ir savyje, o žaibai, niekaip nesugebantys nurimti, vis lekia į jūrą, it kareivis po karo grįžęs namo lekia į mylimosios glėbį.
Turbūt įsimylėjau lietų. Turbūt, myliu jį.