JUSTINAS MARCINKEVIČIUS „POEMOS II“

„Šitam kieme
visi žinojo savo laiką,
visi ir viskas - 
žmonės ir daiktai,
ir įvykiai - 
maži ir dideli
šitam kieme žinojo savo laiką.“

O tu Viešpatie su visais viešpačiukais, kaip aš myliu Marcinkevičiaus poemą „Sieną“. Galiu drąsiai sakyti, kad su ja užaugau. Matot, mano mama anksčiau dalyvaudavo meninio skaitymo konkursuose, lygiai kaip ir aš dabar, o jos dažnai pasirenkamos ištraukos ir būdavo iš šio poeto poemų. Tad eilutes, kurias įterpiau pradžioje įrašo, turbūt galėčiau pakartoti ir pabudinta iš miego, ir net atversti tikslų šios knygelės puslapį, kur jos randasi. Žodžiu, labai ją saugau ir myliu. Nežinau kiek knygų apžvalgininkų su manimi sutiks, bet aprašyti eilėraščių sukuriamas emocijas yra iš ties sunku. Kodėl? Jas reikia pajusti.
Poemoje „Siena“ labai jautriai ir gražiai pasakojami pirmojo karo padariniai ir kaip tai paveikė vienos moters - Marcelės - gyvenimą. Taip pat noriu pridurti, kad autorius poemą skiria savo mamai. Pavadinimas „Siena“ nėra pasirinktas iš oro, mat poemoje ši kiemo dalis užima itin didelę ir svarbią vietą. O joje, šešėlyje, gyvena žvėris - Dinozauras -, kurio bijo visas kiemas. Tačiau sutikus Adomą, kuris taip pat nebijo žvėries, prasideda gražioji dalis apie meilę ir pasiaukojimą dėl mylimo žmogaus.
„Pasislinko,
palikdama jo galvai vietos
ant žodžio
MEILĖ,
ir abu sutilpo.“
Antroji knygos dalis skirta publicistinei poemai, kuri sudaryta iš dviejų dalių: vaikystė ir jaunystė. O šios - iš dar daugiau. Šioji dalis man, asmeniškai, nelabai patiko, nes kažkodėl jautėsi dirbtinumas. Visgi, ir šioje dalyje atradau tą dalelę, kuri lipte lipo prie širdies.
„Reikalauju tylos ir sakau:
      mes galime gimti be skausmo
      ir mirti be triukšmo.“

Galbūt ir tu turi mylimą poemą? Jei taip, pasidalink juo, arba mėgstamu eilėraščiu. 😏