Ką tik vos neparašiau 2014. Rimtai, 2016? Aš vis dar neįpratus prie šių metų.
Sveikinu visus, iššvaisčius jau du vasaros mėnesius!
O dabar atgal į liepos mėnesį.
Kelionės.
Pagaliau aplankiau Lenkija! (čia) Labai ten patiko, nesinorėjo nieko palikti ir apskritai išvažiuoti. Kaip minėjau ir įraše, prižadu ten sugrįžti. Tik kita kart važiuosiu viena ir ne su kokia nors kelionių agentūra, o su automobiliu ar traukiniu. Va taip. Galėsiu labiau pažinti šalį. Žinoma, ten man labiausiai patiko žmonių svetingumas ir spinduliuojanti šiluma. Kas išviso sakė, kad lenkai yra, atsiprašau, kvaili ir visokie tokie, na, blogi? Aiškiai tas žmogus, kuris taip pasakė, ten nebuvo. Taip pat grįžau iš stovyklos (čia). Žinot, dabar galėčiau daug ką padaryti, kad ji vyktų dar bent savaitę su tais pačiais žmonėmis. Buvo, vėlgi, nuostabu.
Sportas.
Su savo draugelka kai buvau Vilniuje nulėkėm į „Sky Park“. Esu buvusi tokiame Kaune. Tačiau čia jis buvo kur kas didesnis, o kur dar dėžė su kempinėmis į kuria gali šokinėti! Pabuvom ten apie porą valandų, prisižiūrėjom kaip tobulai vienas instruktorius daro triukus. Toks vaizdas, kad laipioti sienomis ar daryti triukus, nuo kurių Emilija ne tik, kad nusisuktų sprandą, bet ją ir su semtuvėliu reikėtų sušluoti, yra vieni juokai. Neišdrįsau net kūlversčio padaryti. Bet pažadėjau sau, kad pasimokysiu ir pabandysiu. Susilaužysiu tai susilaužysiu, ką dabar.
Kultūra.
Dalykas, apie kurį nekantravau papasakoti nuo pat pradžių. Valdovų rūmuose, po atviru dangumi, vyko spektaklis „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“. Jau kokia laiminga buvau, kai podė pasakė gavusi bilietus. Visų pirma, atėjus pasitiko jau didžiulė minia. Tad aš, Aleta (sielos sesutė) ir mano podė, nuėjome dar atsigerti šaltos kavos. Vėliau, jau visiems susėdus, aktoriai suplūdo į sceną. Ir tai buvo nepakartojama. Vaidinimas buvo nepamirštamas ir nerandu žodžių jį apsakyti. Aktoriai scenoje atidavė kur kas daugiau nei visa save. Auklė turėjo tokį nuostabų humoro jausmą, o kur dar Džuljetos tėvo vaidyba... Viską stebint riedėjo ir ašara, ir drebuliai lakstė po kūną, ir juokas išsiveržė iš pat širdies. Pabaigoje rodėsi, kad ploju per silpnai. Žinot, kai pamatai kažką tikrai nepaprasto, rodos, kad ir vėl jiems tu atiduodi per mažą dalį savęs.
Daugiau nebeturiu ką ir pasakoti apie šį mėnesį. Dauguma laiko praleidau arba plepėdama su draugėmis ir skaitydama, arba vaikščiodama Vilniaus senamiestyje.
O kaip praėjo Tavo liepa?
Komentarai
Rašyti komentarą