VICTORIA AVEYARD „RAUDONOJI KARALIENĖ“

Įpusėjus knygą prisiekinėjau sau, kad antros dalies nė už ką neimsiu į rankas. Galvoje bumbėjau kokia ji ištęsta ir kad nė velnio neverta tokio populiarumo. Tačiau skaitant jau paskutinįjį 100 puslapių, kūnas drebėjo, o ašaros nė nemanė trauktis nuo mano veido.
Pasaulis suskirstytas į dvi žmonių kategorijas: raudonieji ir sidabriniai. Pavadinimai yra kilę nuo jų kraujo spalvos. Sidabriniai yra kilmingi (dauguma) ir turi ypatingų galių. Štai raudonieji yra paprasti ir nevertinami, jie siunčiami į karus, kitaip tariant, jų gyvybės nelabai kam ir rūpi. Tačiau šalyje kyla maištas, žmonėms pabodo, kad jie menkinami dėl kraujo spalvos. Tuomet rūmuose atsiranda mūsų mergaitė - Mara Barou - ir netikėtai sužino galinti valdyti žaibus, visą elektroniką, audras ir kitą su tuo susijusį gėrį. Žinoma, karaliaus šeima paverčia ją kilmingąją ir slepia tiesą nuo kitų žmonių. Ji sudaro sąjunga su revoliucionieriais - Raudonaisiais sergėtojais, kurie žada pakilti raudoni kaip aušra. Net pavadinimas dabar man sukelia virpulį ir užgniaužia gerklę. Mavenas, princas, kuriam ji yra pažadėta už tai, kad nebuvo rasta ankščiau, pamilsta ją. Ji žinoma, kaip ir manau bet kuri kita mergina, atsidūrusi jos vietoje ir išsigandusi, patiki jo žodžiais ir stengiasi laikytis atokiau nuo būsimojo karaliaus Kalo, Maveno brolio. Mavenas man labai patiko. Patiko. Jis net kartu su Mara sutinka padėti sukilėliams ir... ir... ir... Viskas būna jau taip arti. Tačiau tada susidaro toks plot twist kad net pati sėdėjau išsižiojusi ir negalėjau susivokti raidėse. Visą laiką skaitytojui ir Marai į galvą buvo kalamas vienas sakinys: „bet kas gali išduoti bet ką“. Ir ko tik neprisigalvojau: kad tai mylimasis Kalas, galų gale jos šeima ar mokytojas,vienintelis, kuriuo ji pasitiki besąlygiškai tuose gyvačių rūmuose. Bet atėjus lemtingai akimirkai ją išduoda vaikinas kurį ji mylėjo, kuriuo pasitikėjo, net manė, kad gali atsiremti į jį. Ir tuomet, kai ją bando nužudyti, tiksliau juos, jie sugeba pabėgti. *ašarų pakalnė* Atsibudusi Mara pamato vieno žmogaus veidą, kurį ji laikė mirusiu ir aš tikrąją to žodžio prasme vietoje Maros pradėjau kūkčioti kambaryje. Dabar ne tik knygos herojai nori nužudyti jaunąjį karalių, bet ir aš. Ir va dabar jau noriu antrosios knygos. Noriu matyti jį klūpantį ir prašantį pasigailėti, noriu pamatyti jo mirtį savo vaizduotėje. Nors fragmentus kuriu jau šią akimirką.