PRISIMINIMAI

Kaip dažnai vienas vienintelis žodis mums gali sukelti tūkstančius, milijonus emocijų? Kaip dėl to žodžio mūsų nuotaika gali tapti laiminga arba liūdna? Akyse sutviksti ašaros ar plati šypsena? Dažnai praeinu pro senus namus, medžius ar paprastą dangų ir vėl viską prisimenu. Štai viename name aš įtraukiau pirmuosius cigaretės dūmus, ir bandydama apsimesti kieta, užgniaužiau savyje kylantį kosulį. Štai lipdama į va tą medį, susibraižiau kojas, o vienas randas liko ir šiandien. O juk lygiai toks pat pilnas žvaigždžių dangus buvo kai pirmą kartą nebegalėjau visko laikyti savyje ir garsiai šaukiau naktyje. Apsidairiusi aplink save visur matau prasmę. Štai, matau nuotrauką, kurioje dalis šeimos sėdime ant sofos per mano, bene ketvirtąsias Velykas, ir šypsomės, tik aš kažkodėl žiūriu ne kažkur į kamerą, o į savo mamos šypseną. Ir staiga atrodo, kad viską išgyvenau vakar - ašaros susitvenkia akyse. Atrodo gal prieš savaitę buvau su savo antrakarčiais pusbroliais, mes žaidėme kartu, jie mane mokė žaisti paprasčiausiu kompiuteriu, o aš su džiaugsmu daužiau tą mažą raudoną mašinytę į medžius ir šypsojausi rodydama, kad neturiu priekinio dantuko. Ir tuomet, kai šypsena karaliauja mano veidu, prisimenu. Prisimenu, kad štai, atrodo vakar, išėjusi iš parduotuvės draugė pasakė, kad vienas mano pusbrolių paskendo. Tą akimirką , ir beveik visus lydinčius metus, nesupratau kas atsitiko. Bandžiau gyventi. Per vienerius metus iš mano gyvenimo išėjo kiek daugiau nei trys žmonės. Dabar. Dabar aš suprantu, kad man per mažai laiko. Per mažai to trapaus laiko su jais. Visais. Per mažai prisiminimų. Per mažai šypsenos ar liūdesio. Kai bandau prisiminti dar ką nors ryškaus, atrodo viskas nublanksta. Lieka tik pilka. O kartais tik juoda. Nematau nieko, tik beribę juodą erdvę. Užsimerkiu, ir tuščia. Galbūt tai yra gerai. Kartais. Užsimerkti ir nieko nematyti.