LAIMĖ IR DĖKINGUMAS

Iš tiesų ilgai galvojau kaip turėčiau pavadinti šį įrašą. Dėkingumas? Ačiū? Pamąstymas apie viena ar kita? O gal tiesiog rašyti be pavadinimo?
Šiandien noriu pasidalinti su jumis savo mintimis ir trumpute, vos keletą stotelių trukusia patirtimi, tiksliau susidūrimu. Penktadienio vakaras man buvo be galo laimingas ir pati jaučiausi kaip pasakoje, kurios pabaiga laiminga ir tik laiminga. Kuomet mano podė mane pasiėmė iš Vilniaus autobusų stoties teko beveik valandą važiuoti 16 troleibusu. Pravažiavus vos kelias stoteles lauke pamačiau moterį, kuri ketina įlipti. Iš pradžių ji man pasirodė tokia kaip ir visi kiti. Vėliau pastebėjau lazdelę. Vėliau pažvelgiau jai į veidą. Moteris buvo be akinių, į uodegą surištais plaukais. Ir akla. Tuomet man be galo pasidarė nemalonu, kad neatkreipiau dėmesio anksčiau. Pasiūliau savo vieta, tačiau šioji tik nusišypsojo ir atsisakė. Likau sėdėti. Po kelių stotelių ji išlipo, tačiau mano mintys vis dar klaidžiojo ir dėkojo Dievui, kad aš negyvenu gyvenimo būdama akla, kurčia ar dar kokia nors... Mėginau save įsivaizduoti jos vietoje: ką man tai reikštų? Juk tuomet negalėčiau matyti visų tų spalvų, statinių, negalėčiau skaityti, matyti man brangių žmonių veidų ar paprasčiausios saulės, nuo kurios dabar raukausi... O kas jeigu būčiau kurčia? Juk tuomet nebegalėčiau klausytis muzikos, mėgautis draugų juoku ar paprasčiausiu vėjo keliamu šurmuliu. O kas nutiktų, jei, tarkim, kas nors atsitiktų ir aš netekčiau savo kojų? Ar rankų? Vienu atveju nebegalėčiau bėgioti, eiti su draugėmis į visokias iškylas ar šiaip pasivaikščiojimus, nebegalėčiau įkopti į daugybę kalnų o vėliau iš jų nusileisti... Kitu atveju nebegalėčiau rašyti čia ar į sąsiuvinį, nesvarbu. Nebegalėčiau stipriai apkabinti draugų ir mamos, nebegalėčiau glostyti visų sutiktų šunų... Juk jei rimtai, tai mes turėtume tikrai būti dėkingi, kad esame gyvi. Kad galime kalbėti, matyti, girdėti, judėti... O visa kita? Visa kita nebėra taip svarbu. Niekas mums nepadovanos mamos šypsenos ar jos juoko, to momento kai išgirsti iš jos lūpų, kad ji mumis didžiuojasi ir mus myli. Juk nėra nieko smagesnio ir laimingesnio už girdimą savo draugų juoką ir niekas kitas taip nenuliūdina kai pamatai savo draugų ašaras. Juk taip dažnai nesusimąstome apie laimę ir taip dažnai apie kažkokius bereikšmius daiktus. Savo draugų, šeimos ir kelių šiaip sutiktų žmonių išdrįsau paklausti ką jiems reiškia laimė, ką jie pavadintų namais. Vos ne visi atsakė, kad laimė jiems yra automobilis, nauja suknelė ar kiti besieliai daiktai kuriuos bet kuriuo metu galima įsigyti parduotuvėje. Paklausti apie namus pasakė, kad tai kelių aukštų namas su nuostabiu vaizdu. Liūdna. Po to karto, kai sutikau kurčią mergaitę Vilniaus senamiestyje pagalvojau kokia aš esu laiminga, kad galiu girdėti visą tą triukšmą. Dabar sutikta moteris mane privertė dar kartą atsimerkti ir žiūrėti nebe su savo tomis akimis kurios mato tik laiminga ir liūdna, tačiau su tomis dėkingumo pilnomis akimis. Man laimė yra draugų juokas, mamos svajonių išsipildymas, jos juokas, šeimos saugumas ir žinojimas, kad esu kažkam reikalinga. O namai? Šiuo metu man tai saugi vieta mamos glėbyje kuriame ji mane priglaus, ir visiškai nesvarbu man penkeri, šešiolika ar trisdešimt vieneri.
Linkiu visiems būti labiau dėkingiems ne tik už kažkokias besieles dovanėles, tačiau ir už tai ko neįvertiname. Juk taip greitai galime visko netekti. Ir visiškai tai nėra svarbu ar tai būtų pusbrolis, mama, gyvūnas, rega, klausa ar bet kas, už ką turėtume būti dėkingi Dievui, o ne pinigams.