JOHANNA THYDELL „ŽVAIGŽDĖTOS LUBOS“

Žinot, kas skaudina labiau nei netektis ar bet koks kitas skausmas? Užuojautos. Tas nuolatinis teiravimasis apie tai kaip laikaisi ar ar viskas gerai. Dažnai niekas nesupranta, kad išreikšdami užuojautą jie sužadiną jausmus. O jausmai skausmą, nuo kurio stengiesi pabėgti.
Šios knygos pagrindinė veikėja vardu Jena. Jai trylika, ji eina į septintą klasę. Jos mama serga vėžiu. Ji įsimylėjusi vaikiną iš devintos klasės, vardu Sakė. Jos geriausios draugės vardas Siusana. Ji nekenčia savo klasiokės Ulisės, o kartu su Siusana ją pravardžiuoja Ulise Mazgote. Kiekvieną kartą, kai mamai tenka gultis į ligoninę ar ji iš jos grįžti, į namus atsikrausto senelė, kuri dažo plaukus ir visiškai nenori būti sena. Jena ir Siusana yra geriausios mokinės, o tai visiškai ne cool jų mokykloje. Tuomet Jena ir Sakė pirmą kartą pasikalba. Vėliau įvyksta pirmasis vakarėlis, po kurio Jena ir Siusana susipyksta ir po kurio Jena pradeda pažinti Ulisę, ir jos tampa geriausiomis draugėmis. Toliau seka pirmasis bučinys su Sake ir begalinis nusivylimas, kad jis jai nieko nejaučia ir jau susitikinėja su kita. Tuomet vieta, per kuria apsiašarojau. Jenos mama nebegrįžtą namo iš ligoninės. Ji kartu su seneliais nutaria persikelti į kitą butą. Jena pasiryžta gyventi ne tik dėl savęs, bet ir dėl mamos.
Taip. Apžvalga/aprašymas/nuomonė labai trumpa. Pasakysiu atvirai: kūrinys man nepliko jokio įspūdžio. Paskutiniuosius lapus verčiau tik todėl, kad negaliu pakęsti kai neužbaigiu skaityti to, ką pradėjus. Nors, kaip ir minėjau, knyga privertė susigraudinti, kūriniui tariu NE. Autorės mintis kalbėti kaip pašaliniui, pradedant kiekvieną sakinį Jena, Jena, Jena, Jena... man nepatiko. Knyga buvo gan nuspėjama, skaitėsi lėtai ir be ūpo.
Blah kažkoks.