JENNIFER ECHOLS "DEGINANT TILTUS"

Yra dviejų tipų romanai:

1. Tave pravimdo savo saldumu, ir yra tiesiog koktu jį skaityti;

2. Ir yra tokie kaip knyga, apie kurią žadu kalbėti. 

Taigi, pristatau jums Jennifer Echols knygą „Deginant tiltus“. 

Kaip ir minėjau, yra dviejų tipų romanai. Vienų aš LABAI nemėgstu, ir vos nežiaukčioju jeigu toks pakliūna į mano rankas (atsiprašau tų, kuriems jie patinka). Kai pradėjau skaityti šią knygą, maniau, kad ir ji tokia bus. Nė pro kur. Tiems, kas dar neskaitė šios knygos, patariu kuo greičiau ją perskaityti.

Knyga apie septyniolikmetę Megę, kuri išgyvena leukemija ir nusprendžia būti viena tų blogų vaikų, dėl kurių tėvams be galo įsiskauda galvą. Kitas veikėjas - devyniolikmetis policininkas Džonas (Džonafteris, jei jau norit pilno vardo). Taigi, jų miestelyje yra tiltas, ir, žinoma, ant jo lipti yra draudžiama nes juo važinėja traukiniai. Dar vienas dalykas apie mūsų šiurpų, „įsimylėjėlių“ tiltą, ant jo žuvo porelė, bet Megė ir kiti jos draugai (vaikinas Erikas (šito aš LABAI nemėgstu, bet pasistengsiu rašyti neišplūsdama jo įvairiais žodžiais), draugė Tifanė (iš pradžių ji man atrodė tokia nuobodi, kad negalėjau jos pakęsti, po to kažkodėl man ji pradėjo patikti. Žodžiu, čia jau net ne moterų, o mano logika) ir jos vaikinas Brajanas). Grįžkim prie knygos. Vieną naktį jie nusprendžia užlipti ant tilto net nežinodami, kad tuoj turi atvykti traukinys. Tiesa, Erikui jau devyniolika (tiek pat kiek Džonui, koks sutapimas...) ir žinoma, jis žino, kad Megė bando nepaklūsti tėvams, dažosi plaukus visomis spalvomis, ir tiesiog eina „prie sistemą“, žino, kad gali lengvai su ja užsiiminėti seksu. Taigi, jis pyksta ant jos, kam ji pasiėmusi draugus, mat mūsų Romeo norėjo tik greito sekso tą naktį, o ne būti su kažkokiais vaikais (ach, kokia ironija...). Jie visi, žinoma, yra išgėrę, o Megė ir Erikas dar parūkę žolės. Neilgai trukus, atvyksta mūsų gelbėtojas, policininkas Džonafteris. Nuvijęs visus nuo to tilto, juos suima. Kadangi Megei klaustrofobija (tai tikrai baisus dalykas, nesityčiokit), ji paprašo, kad jai nedėtų antrankių, nes nuo visko kas suvaržo, tu pradedi be galo veržtis, tau stinga kvapo, gali apalpti ir panašiai. Todėl ji ir jos draugė Tifanė sėdi policijos automobilio gale. Vėliau, kad netektų jų visų siųsti tiesiai į nepilnamečių teismą, mūsų gerasis policininkas Džonafteris pasiūlo programą: kiekvienas per savo pavasario atostogas turi dirbti su tą naktį iškviestomis tarnybomis. Brajanas pradeda dirbti su ugniagesiais, Tifanė su medikais, o Megė (pasisekė) dirba su Džonu naktinėse pamainose. Žinoma, Erikas išsisuka ir tai priverčia žiūrėti į jį dar piktesnėmis akimis, nes jis net nesistengia padėti savo merginai. Taigi, iš pradžių Megė galvoja, kad Džonui 40, jis turi žmoną ir keturiolika vaikų. Tačiau ji pati net nepajunta, kaip pradeda jį įsimylėti.Turbūt galit tik įsivaizduoti, kas pradeda dėtis po to kai mėlynplaukė, įstatymams nepaklūstanti paauglė sužino, kad jam vos 19! Manau pačias įdomiausias vietas praleisiu, bet galiu pasakyti, kad jis tai pat žiūri į ją tuomet, kai niekas nemato. Tačiau po visko, kas buvo be proto romantiška, jie privalo susipykti (štai ir prasideda tipiškas „Telemunda presenta“). Tačiau pabaiga, oh... Jei rimtai, tai niekaip nenusprendžiu ji man patinka ar ne. 

Bet jei trumpai iš to ką ką tik perskaitėte, galiu pasakyti, kad knyga man labai patiko, ir tikrai rekomenduoju, jei norite kažko blogo, romantiško, bet ne per daug, kūrinio.