John Green „ Popieriniai miestai”
Turbūt frazė „Ji visada dievino visokias paslaptis.
Vėliau dažnai pagalvodavau, gal kaip tik todėl ji ir pati virto paslaptimi.” ,
yra girdėta? Tai štai: Popieriniai miestai. Visai neseniai šį pavadinimą
girdėjome kino teatruose ir pažystamų lūpose. Dar vasara nusprendžiau
perskaityti šia knygą. Tikrai nenusivyliau.
Pagrindinis
knygos veikėjas- Kventinas, draugai jį vadina trumpesniu vardu- Kju. Kventino
kaimynystėje gyvena mergina vardu Margo Rot Špygelman, kuria jis įsimylėjo jau
nuo pirmosios jų šeimos atsikraustymo dienos. Dar būdami vaikai, jie buvo itin
gerais draugais. Tačiau vieną dieną, važinėdami su dviračiais, Kventinas ir
Margo prie medžio pastebi vyrą. Priėję arčiau pamato, kad šis negyvas. Margo
nusprendžia žūtbūt išsiaiškinti nusikaltimą, tačiau Kventinas net nenori apie
tai girdėti. Paskutinį kartą Margo jį aplanko, ir praneša kas atsitiko
vyriškiui parke. Po šio karto Kventinas tik svajoja apie Margo, nes kiekvienas
turi skirtingus draugus ir niekuomet nesišneka.
Tačiau vieną
vakarą Margo įlipa pro Kventino kambario langą ir prašo jo pagalbos. Po neilgų
dvejonių, Kju sutinka. Jie praleidžia naktį keršydami savo priešams: Margo
vaikinui ir savo geriausiai draugei, nes šie ją išdavė, Kventino priešui Čakui,
kuris suorganizavo, kad nė viena mergina nešoktų su Kventinu per šokius, ir dar
porai kitų. Vėliau seka jūrų akvariumas ir daugybė linksmybių.
Pabudes Kventinas
supranta, kad ką tik praleido naktį su pačia Margo Rot Špygelman, ir pradeda
jaustis laimingas. Jis negali sulaukti, kol nuėjęs į mokyklą galės su ja
pasisveikinti. Tačiau nuėjęs sužino, kad jos čia nėra. Visi buvo jau taip
įpratę prie jos pabėgimų, kad niekas nesureagavo. Tačiau ji nepasirodė svaitę,
dvi... Tuomet Kventinui ir jo geriausiems draugams, Benui ir Radarui, kyla
mintis jos ieškoti. Margo paliko keletą užuominų, bet ar jos tikrai skirtos ją
surasti?
Po ilgų
klaidžiojimų „Popieriniuose
miestuose“, jie pagaliau supranta, kur yra Margo, tačiau iki vietos labai
tolimas kelias. Kventinas tikisi, kad Margo apsidžiaugs, kad jis suprato jos
užuominas, ir ją rado. Nė velnio. Šį kartą viskas kitaip: Margo net nenorėjo,
kad jos ieškotų, ji tiesiog norėjo pabėgti. Rade tai, ko nesitikėjo Kentino
draugai nusiminė ir nusprendė, kad Margo paprasčiausiai trūksta dėmesio. Tačiau
Kventinas, liepes draugams važiuoti namo, lieka su Margo.
Knyga tikrai
nenuvylė, nesinorėjo padėti jos iš rankų. Galiu drąsiai sakyti, kad John Green
yra vienas geriausių autorių, ir jo kūryba derėtų skaityti ne tik paaugliams,
bet ir vyresnio amžiaus žmonėms. Gal būt ne dėl pačių istorijų, ar didžiulės jų
prasmės, bet dėl minčių.
Keletas frazių,
kurios patiko labiausiai, ir ilgam įsirėžė į atmintį:
1. . „Kalbėtis
su girtu žmogumi tas pats kaip su trimečiu idiotu, kuris beprotiškai džiaugiasi
dėl visko“
2. „Kitam
žmogui labai sunku parodyti mums, kaip atrodome iš šalies, o mums sunku
parodyti kitam, ką jaučiame. “
Man ši John Green knyga nepatiko. Skaičiau absoliučiai visas jo knygas (nors jų ir nėra daug), bet ši mane nuvylė labiausiai. Nuspėjamumu, paprastumu, nevertimu per daug susimąstyti. Tiesiog, liūdna.
AtsakytiPanaikintiŽiūrėjau tik filmą, bet, manau, reikės ir knygą perskaityti, kadangi knyga visuomet būna geriau.
AtsakytiPanaikintiFilmą ir aš mačiau, man bent atrodė, kad daug kas pakeista buvo
Panaikintiperskaicius sio autoriaus "del musu likimo ir zvaigzdes kaltos" bei isgirdus siaubingai daug geru atsiliepimu, netgi pamacius filmo anonsa, turejau isties dideliu lukesciu siai knygai. deja, jie nepasiteisino. tikėjausi paslaptingos, stiprios istorijos, deja, gavau ne tai. nesakau, kad knyga man nepatiko. ji man patiko, taciau tikejausi daugiau. ypac nuvyle pabaiga.. :)
AtsakytiPanaikintiVa va... Ji man ne tiek, kad nepatiko, bet nuvylė, nes jau taip visi ją išgyrė, kad tikėjausi iš ties to tokio vau. Bet jo nebuvo. Kartais pagalvoju, kad jei nebūčiau girdėjusi tiek liaupsų man ji būtų patikusi kiek labiau :/
Panaikinti