Art Spiegelman „The Complete MAUS“

 Beveik 4 metai. Beveik 4 metai tylos, per kuriuos buvo daug apmąstymų -ar verta tai tęsti, ar verta grįžti, sėsti ir rašyti, nes turbūt jau kiek ūgtelėjau ir nuomonės ir mąstymas skyrėsi nuo tos jaunos paauglės, kuri drąsiai griebdavo ne tik knygą, bet ir kompiuterio klaviatūrą ir rašydavo tai ką galvoja ir jaučia. Bet jei ta mintis tau niekur nedingsta per tiek laiko tai turbūt verta, vien dėl savęs?

Tad šiandien - laba diena (o gal vakaras) ir Tau! Kol mintyse neįsivažiavau su kūrybiniu rašymu apie tai kas įvyko ar neįvyko per tą laiką kol buvau iš čia dingusi noriu, pirmiausia, padėkoti bet kam kas skaitė ir kas skaito dabar. O visų antra - kad šis įrašas, kaip ir minėjau, netaptų lietuvių kalbos samprotavimo rašiniu „kodėl žmonės dingsta ir meta tai, kas jiems teikia laimę?“ noriu papasakoti apie visai neseniai perskaitytą knygą, kuri man paliko gerą įspūdį. Tad pradedam.

Iš tiesų apie šią grafinę novelę išgirdau prieš daug metų - dar mokykloje - tačiau į rankas paėmiau visai neseniai. Na, turbūt pagaliau subrendau jai. Istorija sukasi apie autoriaus tėvą - Vladek Spiegelman - ir II pasaulinio karo laikotarpio dalį. Knyga ir prasideda nuo trumpo susipažinimo, mums pristatomi sūnaus ir tėvo santykiai, dalis jo „dabartinio“ gyvenimo. Šis atėjęs pas savo tėtį paprašo jo papasakoti apie karą mat nori apie tai parašyti. Tarp skyrių iš dabarties keliamės į praeitį ir tada vėl atgal į dabartį ir iš pradžių man buvo kilusi mintis - kam? - tačiau tik skaitydama supratau, kad visa ta kelionė knygos puslapiuose dar labiau sustiprina ne tik žmogaus patirtį, tačiau ir duoda puikų vaizdą, kaip žmonės, patyrę vienokias ar kitokias traumas elgiasi vėliau gyvenime net kai jiems nebelieka ko bijoti. 

Vladekas apie visą savo gyvenimą karo metu gan nuosekliai papasakoja sūnui - apie karo atimtą verslą, gyvenimą, pirmagimį sūnų ir netgi po daugelio metų kai jis baigėsi - žmoną. Tie, kurie skaito daug literatūros apie II pasaulinį karą, nieko naujo, turbūt, apie jo žiaurumus neišgirs. Visgi, netgi tokiu atveju - tai unikali dar vieno žmogaus istorija ir nors greičiausiai panašios patirtys yra išgirstos ir skaitytos ne kartą, kiekviena jų savaip nepakartojama. Būtent šioje mes važiuojame emocijų kalneliais, kurie mums yra pateikiami per gan minimalų tekstą ir mažus paveikslėlius- turime juokingų situacijų kurios pasisuka liūdnai ir turime liūdnų situacijų kurios pasisuka dar liūdniau. Bet kas visgi man taip labai patiko, kad net nusprendžiau sėsti ir rašyti? Būtent tas laiko šokinėjimas kurio aš galbūt ne taip gerai supratau kam reikia iš pradžių. Juk galima sėst, padaryt įžangą, kad štai čia mano tėčio istorija ir ją visą vienu ypu imti ir papasakoti. O vaikeli. Bet juk būtent tas šokinėjimas (kuris nėra kažkoks kur neitų suprast kur kas kada, kaip galbūt gali pasirodyti iš to ką rašau) paverčia istoriją dar realesne ir sunkesne. Paprastas pavyzdys - kai autorius pasakoja apie dabartį labai mėgsta pabėžti koks kaupikas yra Vladekas. Tačiau tik besigilinant į istoriją tu pradedi suvokti visus kartus dėl ko jis taip elgėsi ir netgi išgyveno. Dar vienas aspektas kuris man patiko - tėvo ir sūnaus ryšys. Ypač tai, kaip klostosi santykiai, kada tėvas, augindamas sūnų, pats turi didelių ir gilių žaizdų ir kaip, nuoširžiai tikiu, kad nepagalvodamas ir net nenorėdamas, pats įvaro tam tikras traumas savo vaikui. Aišku, dėl šito gali kas nors su manim ginčytis, kad pati išskaičiau tai tarp eilučių, bet man susidarė būtent toks vaizdas ir tai savotiškai patiko.

Galiausiai, ar rekomenduočiau šią knygą? Taip. Rekomenduočiau. Ir nors kaip ir minėjau, tai nėra kažkas labai smarkiai kitokio palyginus su kitų žmonių, o ypač žydų, patirtimis II pasaulinio karo metu, tačiau į šią galima žvelgti iš dar vieno kampo. Kada tai mums pateikiama ne tik rašu, bet dar ir emocijas perduodančiais paveikslėliais, kada tu supranti, kad teksto nėra tiek daug ir dar labiau pasveri viską ką perskaitai ir ką pamatai.