Po „Atrankos“ serijos labai pamilau Kieros Cass rašymo stilių ir istorijas. Tad išgirdusi, kad, štai, jos nauja knyga jau ir lietuvių kalba netvėriau savame kailyje ir puoliau į knygyną. Noras ją skaityti atsirado tik pavasarį, bet tuo nė trupučio nesigailiu.
Pagrindinė veikėja Kalen kartu su savo šeima papuola į siaubingą laivo skendimą, kurį paskatina nuostabus merginų dainavimas... Pajutusi šaltą Jūrą mergina pradeda trokšti gyventi ir... gyvena. Tik 100 metų privalo tarnauti Jai, taip atsidėkodama už išgelbėtą gyvybę. Kartu su seserimis (kitomis sirenomis) Kalen pastoviai keliasi gyventi iš vienos vietos į kitą, kad aplinkiniai nepradėtų galvoti, kodėl jos nesensta. Kartą į metus privalo dainuoti, taip skandindamos laivus su visais žmonėmis. Tačiau visa istorija prasideda sutikus žavų studentą Akinlį. Mergina, tiek metų svajojusi apie vestuves ir mylimąjį, pradeda jausti jam draugiškus jausmus. O šie priverčia ją bėgti, nes apie tai sužinojusi Jūra nieku gyvu neleis jiems būti kartu. Tad prasideda beprasmiškas Kalen bėgimas nuo savęs: ji stengiasi užgniaužti jausmus, tačiau tai sekasi itin sunkiai. Ir vieną kartą, kuomet tenka skandinti dar vieną laivą, mergina palūžta išvydusi nuotaką. Nuo tos vietos viskas ritasi žemyn, ašarų upės taip pat glosto veidą... Po susitiko su mylimuoju abu jaunuoliai (šiaip jos jaunuole nepavadintum, bet ai...) tampa lyg nesavi: prasideda liga kurios niekam nepavyksta išgydyti. Tai sužinojusi Jūra pasielgia teisingai ir paleidžia savo mylimiausią - Kalen - ten, kur jiems abiems nusišypsos laimė išgyti.
O jei labai trumpai, tai: jei esate emociškai greitai pažeidžiami kaip aš tai kartu su manim verksit kas du puslapiai.
Knyga iš ties labai romantinė ir kartais atrodė, kad mintis galėjo būti kiek kitaip parašyta. Tačiau patiko. Norėjosi kažko laimingo, kas įrodytų, dar kartą, kad tikra, nuoširdi, tvirta ir nepakartojama meilė egzistuoja tik rašytojų galvose ir knygų puslapiuose. (sveiki atvykę į realybę)
4,5/5♥
Komentarai
Rašyti komentarą