JANDY NELSON „PADOVANOSIU TAU SAULĘ“

Aš nebe suprantu kas su manimi darosi. Kiekvienoje knygoje randu vietą, kurioje apsipilu ašaromis. Nesąmonė.

Šios knygos pagrindiniai veikėjai, tiksliau, pasakotojai - dvyniai, Džudė ir Nojus. Pasakojimą pradeda pasakoti trylikametis Nojus, o jį užbaigia jau šešiolikmetė Džudė. Galiu drąsiai sakyti, kad nesu skaičiusi nieko panašaus. Net neturiu su kuo ją sulyginti. Ji vertė mane jaustis nepatogiai dėl vaizduotės išdaigų, šypsotis kaip beprotei, džiaugtis kaip mažai mergytei, o keletas paskutiniųjų puslapių liko nuprausti ašaromis. Taip, poveikis stiprus. Gal būt pirma derėtų prabilti apie Nojų. Dažnose knygose, net jei pasakojantysis yra vaikinas, išgirsime kaip jis pamilsta merginą. Štai čia mes susipažįstame su netradicinės orientacijos vaikinu. Autorė ne kartą privertė atsitraukti nuo knygos ir pagalvoti, kad, na, vau. Jausmai perteikti ne-prie-kai-štin-gai. Visos emocijos, mintys, norai ir svajonės, viskas buvo tarsi iš kitos planetos. Kad nesuprastumėte klaidingai, aš visuomet toleravau ir toleruosiu homoseksualizmą. Čia jau kiekvieno pasirinkimas ką mylėti ir aš gerbiu visų nuomonę. Bet čia jau visai kita tema kuria, prižadu, kada nors prabilti. Taigi, mūsų Nojus yra gėjus. Ši knyga privertė mane iš naujo pažvelgti į visus šiuos žmones. Dar kartą suprasti, kad jie jaučia tokį patį skausmą po išsiskyrimo, taip pat turi troškimų dėl brangaus žmogaus ir, ir, ir... Žinai, žodžiais to negaliu papasakoti. Tačiau šiems dvyniams nutinka kai kas siaubingo. Nuo minties, kad tai neišvengiama ir mums visiems tai nutiks, ašaros tiesiog atsiranda iš niekur. Žodžiu, Nojus apsimeta paprastu, net pradeda susitikinėti su merginomis, žinot, kaip paprastas vaikinas. O štai Džudė užsiskleidžia savyje ir neįsileidžia nieko. Brolis ir sesuo tarsi atsitveria vienas nuo kito elektrine betonine siena. Tačiau Džudė galvoja, kad tas žmogus (veikiau dvasia paslapčių atskleidimo pavojus) ant jos pyksta. Todėl ji susiranda nuostabų skulptorių ir paprašo, kad jis ją mokytų. Džudė sutinka vaikiną ir nutraukia savo vaikinų boikotą. Galų gale, šeima susitaiko. Visi kartu nusprendžia gyventi toliau. Ir gerai. Gerai, kad knyga pasibaigia žodžiais „perkurk pasaulį“, nes tuo metu iš mano akių išsiveržia ne liūdesio, o begalinės laimės ašaros. (rimtai, reikia susiimti ir nustoti verkti tiek daug skaitant. aš per laidotuves tiek neverkiu. psichinė jau kažkokia.)
Dabar galvoju, o kam aš padovanočiau Saulę? Tikriausiai sielos sesutei, Aletai. Kol kas ji yra tas žmogus, kuris mane supranta geriausiai. Geriau nei baltas popierius.

O kam Tu padovanotum Saulę?