ROSIE RUSHTON „AŠ NESKĘSTU, TIK MOJUOJU“

Šį kartą aš iš tiesų nežinau nuo ko pradėti. Ar turėčiau pradėti nuo jausmų, kurie dabar siaučia? Nuo nuomonės? O gal tiesiog patylėti? Ne. Pradėti reikia nuo pradžių.
Rosie Rushton knyga „aš neskęstu, tik mojuoju.“ pasakoja trijų paauglių istorijas. Džeimso, Lailo ir Fijonos. Visiems jiems gyvenimas slysta iš po kojų. Džeimsas auga kartu su močiute, jo tėvai mirę. Lailas auga su įtėviais, tačiau išgirsta apie ketinimus jį palikti. Fijona bijo, kad yra nėščia ir tėvai gali išsiskirti. Džeimsas yra žemo ūgio, šešiolikos metų vaikinas, o jo močiutė serga senatvine silpnaprotyste. Lailas vis dar save kaltina sesutės mirtimi, nors pats buvo dar vaikas. Fijona bando susitaikyti su savo vaikinu ir bijo, kad jis, sužinojęs, kad ji nėščia, ją paliks. Džeimsas turi be galo daug problemų: jis yra savotiška patyčių auka, keli vaikinukai jį nuolatos terorizuoju, jis privalo rūpintis senele ir gerai mokytis, nors nemato prasmės, nes žino, kad visam laikui liks ten, kur yra dabar. Dėl senelės. Lailui užeina sunkiai suvaldomi pykčio priepuoliai, jis pradeda neapkęsti savo įtėvių dėl to, kad jie žada jį palikti. Ir slapčia galvoja apie savižudybę. Fijona, dar nežinodama ar tikrai yra nėščia, jau galvoja, kaip tai pasakys tėvams. O kur dar rūpesčiai dėl tėvo. Jis - gerai žinomas aktorius, tačiau mėgsta jaunų merginų kompanija ir yra užkluptas. Fijonos mama kaip visuomet bando tai dangstyti, tačiau viską metą ir nusprendžia skirtis. Įtėviai Lailui pasako, kad jo įmotė serga vėžiu ir dėl to jie turi vykti kitur, kur jai bus geriau. Mokykloje mokytoja jam pasako, kad jis yra be galo gabus ir pasiūlo skulptūros egzaminą. Kadangi jis nėra pratęs, kad kas nors jį girtų, iš karto sutinka. Įmotė patenka į ligoninę, ir ji, kartu su įtėviu, nusprendžia, kad Lailas likskartu su jais iki paskutinio jų atodūsio. Visai netikėtai Fijona ir Džeimsas atsiranda greta vienas kito atrakcionuose. O čia įvyksta nelaimė. Fijona ir Džeimsas iškrenta iš Amerikietiškais kalneliais lekiančios mašinėlės. Viskas gerai, jie atsiperka viso labo keletu nubrozdinimų ir rankų, bei kojų lūžiais. Fijonos vaikinas ateina aplankyti jos į ligoninę prieš išvykdamas į Ispaniją ir pasako jai, kad tarp jų nieko nebuvo. Ji buvusi labai girta, todėl jai tik galėjo pasirodyti. Žinoma, ji nudžiunga, nes supranta, kad mėnesinės paprasčiausiai vėlavo. Džeimso močiutė kas keletą savaičių pradeda važinėti į gydymo įstaigą, o į namus kiekvieną dieną ateina slaugė, kuri jiems padeda. O dabar, ašaros. Lailas nukaldina nuostabią skulptūrą ir įstoją į meno koledžą. Jo skulptūra, tai dvi rankos, kurios ištiestos į kitas, dar dvi poras rankų, vienos - mažos mergaitės, o kitos - jo įmotės. Ant pagrindo guli iškaldinti dar trys daiktai. Kengūra, simbolizuojanti vaikystę, dantų šepetukų krūvelė simbolizuoja paauglystę, o kryžius - ateitį. Šią skulptūra jis, ir įtėvis, pastato ant įmotės kapo. Ir šalia užrašo Lailo sesutės vardą. Klausiate kas nutinka Džeimsui ir Fijonai? Jie kartu. Jie supranta, kad puikiai žino vienas kitą ir kartu jaučiasi laimingi. Nors ir nemėgstu happy endings, tačiau ši knyga yra išimtis.

Komentarai

Rašyti komentarą