MENAS

Prisimenu pačia pirmąją meno paroda, kurioje apsilankiau. Su pode vaikštinėjome Vilniaus senamiesčio gatvelėmis, rankose laikėme kavos puodelius, džiaugėmės gyvenimu. Taip įsisukome tarp tų gatvelių, kad net nebekreipėme dėmesio kur einame. „Vis vien kažkur nueisim, galbūt ten bus net įdomiau nei čia“, atsimenu sakė mano podė. Man besijuokiant podė nežymiai aiktelėjo, ir aš išsigandau, kad galbūt kas nors atsitiko, kol paikai juokiausi. Tačiau pamačiusi jos veidą nurimau: ji įdėmiai žvelgė į plakatą, kuris skelbė Salvadoro Dali ir Pablo Picasso meno parodą. Podei, kaip ir man, net nereikėjo žodžių, kad viena kitos paklaustumėme „Einam?“. Kol laukėme, jau tada mums atrodžiusioje gan ilgoje, eilėje, ištuštinome savo kavos puodelius, o aš nubėgau juos išmesti į netoliese stovėjusia šiukšlių dėžę. Pagaliau apsauginis prileido mus prie kasos, ir sumokėjusios vos po 5 eurus, patekome vidun. Atsimenu, nesupratau, kodėl turėčiau žiūrėti į kai kuriuos paveikslus, man  tai atrodė terlionės, beprasmis laiko švaistymas žiūrint į tai... Podė pamatė mano išraiška ir paklausė ar man nepatinka. Atsakiau, kad nesuprantu kam tai: mokėti pinigus ir žiūrėti į tai, ko nesuprantu ir net nesistengiu suprasti. Tada ji atsistojo už manęs ir liepė pasakyti, ką matau. Manau, tai buvo be galo sulysusio, išvarginto dramblio skulptūra. Tuomet ji pasakė, kad mato žirafos ir dramblio mišinį. Pradėjau ilgiau stoviniuoti prie kūrinių ir šypsotis sau. Supratau, kad tai, ką autoriai nori mums perduoti, ne visada turi būti suprantama. Tai turi prikaustyti Tavo dėmesį ir priversti pamatyti tai, ko galbūt kiti nemato. Sustojus prie kai kurių kūrinių norėjosi pastoviniuoti ilgiau, dar nors sekundę sugrįžti, pasisemti idėjų, minčių, energijos ar bet ko, kuo man tas kūrinys spinduliavo. Praleidus apie tris-keturias valandas parodoje, apžiūrėjus visus kūrinius, teko išeiti. Nesinorėjo. Tačiau lauke laukė jau kur kas ilgesnė eilė, nei mums atėjus. Žmonės visiškai nesikabinėjo, neburbėjo, kokia ilga eilė. Kiekvienas džiaugėsi, kad turi tokia galimybę, kad turi šansą išvysti tai, ko galbūt seniai troško. Vėliau, jau beveik naktį, vis dar mums bastantis po senąjį Vilnių, vėliai savo noru pasiklydome siaurose gatvelėse. Pradėjau žvelgti kitaip į grafičius. Šie mane žavėjo visada. Tačiau dabar man juose kažko trūko. Žiūrėdama į juos mačiau ir jaučiau energijos, maišto, norėjimo, kad kažkas Tave išgirstų, pliūpsnį. Toliau gatvelėje pamačiau vaikiną, kuris kažką piešė juodais ir mėlynai dažais. Norėjosi prieiti ir tyliai stebėti, semtis jėgų iš to jaunuolio, kuris tik dar kartą įrodė, kad niekas negali mūsų valdyti. Tačiau Jis buvo greitesnis ir pamatęs mane greitai nubėgo. Neišdrįsau ir net Jam nubėgus nepriėjau ir nepamačiau ką šis piešė. Ir norėjosi atsiprašyti, kad sutrukdžiau. Dabar menas man nebėra taisyklingos formos popieriaus lape, kur tiksliai matyčiau tai, ką turiu matyti. Menas man dabar reiškia tai, kas prikausto mano žvilgsnį ir kuo nors užlieja. O tai gali būti bet kas: piešinys ant namo sienos ar išvystas parodoje, žmogus, bėgantis greitkeliu, po vėtros nusiaustas miškas...

Komentarai

  1. Emilija, tu esi labai meniška persona, man patinka tavo gyvenimo stilius, tavo mąstymas. Esi ne eilinė. :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Labai noriu į kokią nors meno galeriją. Nesvarbu kokią. Nostalgija

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Aš ir noriu į dar vieną. Sakiau kai būsiu Vilniuje būtinai nueisiu į nacionalinę dailės galeriją ir Europos parką, nes tas irgi kaip meno kūrinys man atrodo. <3333

      Panaikinti

Rašyti komentarą