NUSTOJAU.

 Vieną dieną mes sėdėjome parke. Aš ir Jis. Pučiantis rudens vėjas man atrodė nė kiek nešaltas. O Jis ko ne drebėjo. Žiūrintiems iš šalies galėjo atrodyti ir susidaryti vienas ir vienintelis vaizdas: ji laiminga, o jam šalta.

 Vieną akimirką užėjo nežmoniškas džiugesys. Parodžiau Jam ant tulpmedžio vis dar kabantį, tačiau jau visiškai vienišą žiedą. Ir garsiai išreiškiau mintis, kad norėčiau būti vėju. Tuo šaltu, rudeniniu vėju. „Nebūk kvaila“, tai visi tą kartą ištarti Jo žodžiai.

 Po poros dienų atėjo mano mėgstamiausia rudens diena, kai kapinės, mirusiųjų namai, pasipuošia šimtais, o gal ir tūkstančiais mažų švieselių. Vaikštant po jas niekam nebūna šalta. Nebuvo ir mums. Tos mažos švieselės šildė ir skleidė ramumą, kurio man taip trūko. Ir tuomet, nieko negalvojusi, paklausiau, ar čia, būtent dabar, su mumis yra tie, kurių vardai iškalti ant tų sunkių ir šaltų akmenų? „Nebūk kvaila“ tarė susierzinęs. 

 Kalėdų rytą, taip kaip ir svajojau, siautė pūga. Ilgai negalėjau atitraukti akių nuo ore pakibusių snaigių, nors ir nuo jų grakštaus sukimosi man pradėjo svaigti galva. Viduje jaučiau šilumą, nors rankos buvo šaltesnės už ant žemės gulintį sniegą. Vėliau , kaip mažas vaikas, išbėgau laukan pasidžiaugti tuo magiškai baltu, tačiau tokiu šaltu sniegu. Grįžau įraudusi, sušalusi, tačiau laiminga. Laiminga, tai turėjo būti svarbiausia, tiesa?
Prisiglaudžiau. Norėjau sušilti. Jis atsitraukė ir pametė pūkuotą antklodę. „Gal jau laikas subręsti? Nustok elgtis kvailai.“. Nustok elgtis kvailai, pakartojau mintyse.

 Po kurio laiko aš padariau taip, kaip buvau liepta. 

 Aš nustojau naktimis išbėgti į lauką, atsisėsti ant drėgnos ir šaltos žemės, užlenkti galvą į beribį dangų ir klausti savęs, ar ir jos mane mato taip pat ryškiai kaip ir aš jas. Nustojau tikėti, kad mano namai nėra apvali žemė, o beribis dangus. Nustojau tikėti, kad vieną kartą virsiu šaltu, rudeniniu vėju. Nustojau vaikščioti į parodas, teatrą, renginius, nes visi tik ir kartojo, kaip tai kvaila. Nustojau džiaugtis mažais dalykais, kurie anksčiau  mane darė laimingą.

 Nustojau gyventi.

 Nustojau būti savimi.