Savo skausmą
pradėjau skandinti įvairiausiais būdais: iš pradžių keletas cigaretės dūmų, ir
atrodo, viskas, visi išėjo. Keletas gurkšnių nestipraus alaus, ir viskas,
viskas lyg ir paskandinta. Keletas gurkšnių stiprios degtinės ir prisiminimuose
žaidžia tik laiminga AŠ. Bet tokie žaidimai su „keletu“ greitai pabosta. Norisi
daugiau. Nes skaudina daugiau. Reikalauja daugiau. Tu privalai būti daugiau.
Nori to? Niekam neįdomu. Būk. Daugiau ir daugiau. O tada dar. Na ir dar
truputį. Kol nebeteksi savęs. Kol prarasi laimingąjį AŠ. Tuomet ieškosi naujų
būdų skandinti skausmą. Ir šį kart, prie tų dūmų ir gurkšnių pridėsi dar
truputį. Švelnios briaunos glostys ploną odą, tu nieko nejausi. Pažadu. Bus
malonu. Paskandink skausmą. Paskandink. Visus ir viską. Velniop pasaulį, jei
jis nesugeba būti laimingas. Velniop! Kraujas ir alkoholis – nuostabus mišinys.
Tik prisimink. Randai lieka. Ryte būna pagirios. Ir teks rinktis: toliau marginti odą ir praskiesti kraują ar visgi ištverti. Ir išlipti stipresniam.
Komentarai
Rašyti komentarą