BEPRASMĖ TYLA

Kokia esmė kalbėti, jei tavęs, mano gerbiamasis žmogau, visiškai nesiklauso?  Kokia esmė kalbėti, jei pašnekovui tu neįdomus ir jis taip įsikibęs savo stereotipų, kad į tavo faktus jam nusispjaut? „Niekada netylėk. Būk drąsi.“- mokė visi, kurie tik netingėjo. Bet kaip? Ir kartais, tačiau tik kartais, atrodo, jau atradai žmogų, kuris supras tavo tylą. Kuriam nereikės ištarti labas ir ate, nes jis tai išskaitys iš tavo akių. Kuriam nereikės aiškinti kodėl tau patinka poezija arba kodėl tau svarbūs dalykai, kurie tau svarbūs. Jis tiesiog supras. Bus. Tylės kartu. Bet kartais... Ta tyla beprasmė. Nes žmogus žiūri į tavo akis ir mato akis. Žalias, rudas, mėlynas... Mato spalvas. Kartais ašara, kuri vis dėl to suspindi jose. Tačiau nesupranta TYLOS. Pačios gražiausios tylos, kuria nori dovanoti tik ypatingiems, tik to vertiems, tik tiems, po velnių, kuriuos nori turėti savo gyvenime nuo pat dabar iki pat tada.  Tačiau tyla beprasmė. Ir beprasmiška ieškoti tų, kurie viską matys tavo akyse. Ypač jei tu uždara. Ypač jei tu bijai. Jie pamato baimę, nes leidi. Ir pamato pasitikėjimą savimi, jie išsigąsta. Ir lieki viena. Pasakos pabaiga.