ŽMOGUS, KURIS BIJO PRISIPAŽINTI APIE SAVO LAIMĘ.

Perskaičiau ir nusivaliau ašarą. Seniau ir pati mylėjau poeziją, o gal dar vis ir tebemyliu. Nebūdavo metų, kuomet neišmokdavau nors vieno ar dviejų naujų eilėraščių... Po to man buvo pradedama sakyti, kad tai kvaila, kad užsiimant tokiais dalykais tik įrodau, kokia esu išlepinta, neturinti ką veikti mergiotė. Neseniai toks pasakymas buvo ir apie mano blog'ą. Apie jį dažniausiai su draugais nekalbu, o jei kalbu, mažai. Tiesiog nenoriu, kad jie imtų ir pradėtų tyčiotis, juoktis iš to, kas mane daro laiminga. Šiuo atveju iš ties bijau jiems kartais pasakyti tokius dalykus. Arba kad rašau istorijas ir jose išlieju visą save. Arba tuos pačius eilėraščius. Esmė ta, kad neseniai vienam žmogui pasakiau, kad rašau. Jis paprašė atsiųsti nuorodą ir ėmė skaitinėti. Turbūt galit ir patys įsivaizduoti kaip aš bijojau ir drebėjau visa tai jam sakydama. O kai pradėjo kažką rašyti facebook žinutėje, pradėjau save keikti, kad kam aš, kvailė, užsiminiau jam tokius dalykus. Vėliau sulaukiau atsakymo - neturėjimas ką veikt ir tiek. Tokie pareiškimai skaudina. Būtent dėl to buvau metusi ir visą meilę knygoms ir eilėms, nes kiti tai laikė neturėjimu ką veikti, tuščia veikla ir dar daug kuo kitu. Tačiau dabar jau atėjo lūžio taškas. Kam nepatinka - tegul. Tegul kritikuoju, tyčiojasi ir sako ką tik panorėję. Visgi yra žmonių, kuriems patinka tai, ką aš rašau. Galbūt jie atranda dalelę savęs čia, kaip ir aš atrandu dalį savęs kitų žmonių žodžiuose, o galbūt jiems tiesiog įdomu ir smagu tai skaityti. Aš nežinau.
Ir taip, iš dalies aš vis dar bijau apie visa tai užsiminti kur nors mokykloje, draugų rate ar kalbant apie man patinkančius dalykus. Tačiau visuomet juos tyliai paminiu mintyse.
Iš ties, aš tik žmogus kuris beprotiškai bijo kalbėti apie dalykus, suteikiančius laimės. O bijau, nes...

Komentarai

  1. baigsi mokyklą - išsilaisvinsi. man taip nutiko. ;) nebereikės baimintis, kad bendraklasiai sužinos ir pradės tyčiotis. sėkmės Tau!

    AtsakytiPanaikinti
  2. Labai gražus ir vidines gelmes paliečiantis įrašas. Mūsų (tinklaraštininkų) rate yra visai kitoks supratimas apie rašymą, o ką jau be pasakysi tiems, kurie be kompiuterio nieko gražaus nemato.
    Dabartinė tavo pozicija labai teisinga, nepatinka - neskaityk. Aš irgi pritariu ;)
    Labai man patiko tavo įrašas "like". O aš irgi per ateinantį PAMĄSTYMAI IR VISA KITA įrašą pabandysiu sustoti ties tuo klausimu :)

    AtsakytiPanaikinti
  3. Šis nuoširdus tavo įrašas, galima sakyti, beveik idealiai atitinka ir mane. Tiesa, manoji laimė vos vos kitokia, tačiau tai nėra svarbiausia. Aš irgi baiminuosi parodyti tai, kas man teikia džiaugsmo, nors ir puikiai žinau, kad neturėčiau šitaip jaustis. Manau, kad svarbiausia yra pasitikėti savo jėgomis, nes jei gerai žinosi, ką ir kodėl darai, visos tos kandžios ir bevertės aplinkinių replikos tiesiog neberūpės. :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Puikiai tave suprantu! :) Ačiū, tau taip pat didžiausios stiprybės ♥

      Panaikinti
  4. Tai, kad rašome blogus, galbūt yra neturėjimas ką veikti. Buki žmonės yra savanorystę, domėjimąsį politika, istorija, knygų skaitymą traktuoja kaip neturėjimą ką veikti. Kodėl? Nes mes už tai (dažniausiai) negauname pinigų. Jeigu iš to uždirbtume milijonus, vargu ar kas drįstu leptelt, kad tai neturėjimas ką veikti. Gaila, tačiau mūsų pasaulis ne tik globalizuojasi sparčiai, bet tokiu pačiu greičiu ir materializuojasi. Negauni matomos, valgomos naudos - neverta to imtis, neverta laiko švaistyti. Tiesa ta, kad materialūs daiktai mūsų gyvenimą lengvina, tačiau nėra tai, dėl KO gyvename. Niekada nežemink savęs dėl to, ką mėgsti. Nebent mėgsti negerus dalykus, tada jau kita kalba. Tačiau kūryba... Mergyt, niekada neatsisakyk jos, jei ji tau teikia daugiau džiaugsmo, nei kai gauni pinigą. ;)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. A, beje, super duperiškai džiaugiuosi,kad mano įrašas-prisipažinimas išprovokavo ir tąvajį. ❤

      Panaikinti
    2. Labai ačiū!
      Tavo tokie pamąstymai visad veikia teigiamai ir labai žavi, nesustok kurti ♥

      Panaikinti
  5. Labai įdomūs tavo pamąstymai. Mano nuomone, žmonės, kurie rašo blogus yra daug įdomesni nei tie, kurie tiesiog nieko neveikia. Tie, kurie sako, jog blogų rašymas yra nesąmonė greičiausiai taip kalba, nes pavydi. Pavydi, kad tu esi drąsi ir išreiški savo mintis, pavydi tavo laisvės išsakant jausmus ir to jausmo, kad žinai pakankamai žodžių išreikšti viskam, ką tuo metu nori pasakyti. Žinai, manau, kad į tuos žmones nereikia kreipti dėmesio, nes jie yra to neverti. Netgi tie, kurie yra tavo draugai. Galbūt jie nėra tikri draugai, nes jeigu tokie būtų besąlygiškai tave palaikyti. Manau, kad tokia veikla kaip blogo rašymas netgi leidžia atsirinkti žmones, esančius aplink, nes tikrai tikiu, kad yra tokių, kurie džiaugiasi ir labai tave palaiko. :)
    Beje, tavo mintys labai labai gražios ir labai šauniai išdėstytos. Skaitant tavo blogą mane apima toks lengvumo jausmas lyg skaityčiau tai apie ką pati neretai pagalvoju. Labai džiaugiuosi, kad atsiranda tokių žmonių, kurie išdrįsta kalbėti apie tai, ko greičiausiai aš nepadaryčiau.
    Sėkmės ir toliau rašant tokias vertingas mintis!!! :)

    AtsakytiPanaikinti
  6. Oh, same. Apie mano pomėgį rašyti žino vos keli žmonės. Dzin, kad radijuje tą kalbėjau. Žino pora artimiausių draugių. Bent jau iki šiol tokiom laikiau. Ir joms iš esmės dzin, ką rašau. Apsilankiusios blog'e buvo max du kartus. Todėl skaudu. Norėčiau to paskatinimo ir iš jų, ne tik iš vieno kito komentatoriaus, kuris irgi blogeris :D Tokia trumpa ir kakuo į tavąją panaši istorija. Paprašė nuorodos. Nusiunčiau. Ilgai laiko nieko neatrašė, paskui ilgai rašė, o galiausiai gavau žinutę, kurioje parašyta, kuriame įraše kvailą klaidą padariau. Norėjosi imti ir trankyti galvą į sieną.
    Pritariu ir Peroksidinės Blondinės minčiai, kad jei iš to neuždirbam, tai laiko švaistymas, kitų manymu. Pati laaaabai artimai su tuo susidūriau. Visiems žinantiems, kad rašau, dzin. Bet kaip visiems įdomu, kaip pradėjau vesti vaikų gimtadienius!!! Kaip į tai įsitraukiau, kiek moka, kas kuria kostiumus. Kaip jau supratot, iš vaikų gimtadienių nors ir centukus, bet uždirbu :)
    Tikrai skaudu, bet ei. Mes, tinklaraštininkai, daug gyvenime matę, patyrę ir beproto stiprūs. Be to, turim gan tvirtą bendruomenę, tad palaikydami vieni kitą ir nenustodami rašyti galime labai daug. Net parodyti visuomenei, kad rašymas tai ne nieko neveikimas :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Tikrai taip :)
      Jo, jei pasakai kažkam, kad iš kažko užsidirbi pinigų tai iš karto tampa vertinga veikla. Tačiau jei tai suteikia tik malonumą - jau visai kita šneka. Aš taip pat savo pačioms artimiausioms draugėms pasakiau, bet taip kažkokios nuomonės ir nesulaukiau tik gerai, rašyk, ką aš žinau. Tik viena parašė, kad nedrįsčiau sustot, kitaip (cituoju) užmušiu tave pačiais skaudžiausiais būdais ir sudeginsiu mylimą knygą.

      Panaikinti
  7. Tiesą sakant tokią nuomonę apie skaitymą, rašymą ir aš buvau susidaręs. Maniau, kad tai yra bereikalingas laiko švaistymas, geriau nuveiksiu ką nors naudingo. Bet dabar ėmiau suprasti, kad tas "naudingo" buvo tik bereikšmis prasėdėjimas prie kompiuterio tiesiog vartant facebook'ą ir žiūrint visokiausius linksmus klipus. Skaitymas, rašymas laviną mūsų mąstymą, skaitant mes tiesiogiai investuojame į save, plečiame savo akiratį, su kiekviena naujai perskaityta knyga, mes į tam tikrą dalyką pradedame žiūrėti kitaip nei prieš tai. Rašant, mes suformuojame savo mintis, labiau konkretizuojam ką suvokiam, ką supratom. O šiaip pas mane klasėj toks požiūris, kad nelabai kišamės vienas į kito gyvenimą. Tiesiog nereikia reikštis, kad tarkim skaitai knygas, rašai. Tam kam bus įdomu, tas paklaus ir nereikia bijoti pasakyti tiesos. Tik taip suformuosim ir mūsų aplinkinių nuomonę į tam tikrus dalykus. Reikia mokėti argumentuoti. Jeigu man tai patinka, kodėl tau turėtų tai trukdyti? Manęs kartais paklausia, kodėl aš tiek daug žinau apie tam tikrus dalykus, tokius kaip politika, krepšinis, psichologija. Atsakau, kad man tai patinka, aš mėgstu paskaitinėti apie tai, skaitant jaučiu malonumą. Dažniausiai nusišypso ir nieko nepasako. Nepasiduokit provokacijoms, turėkit savo nuomonę, reikškit savo nuomonę ir niekas nepasipriešins jums jei tvirtai tikėsit tuo.. :))

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Labai smagu girdėti, kad tavo mąstymas pasikeitė ♥

      Panaikinti
  8. Ir aš savęs tavo įraše atradau, ir kitų komentaruose. Svarbiausia, kad tarp rašytojų yra kuriamos bent grupės, kur savo kūryba galima pasidalinti. Neskaito vieni, skaitys kiti! :) Esi šaunuolė, beje, labai gražiai ir jautriai parašei.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū! Iš ties labai džiugu, kad tokios grupės egzistuoja, kur esi priimamas su didžiausiu džiaugsmu :)

      Panaikinti
  9. o man poezija kaip tik siejasi su inteligentiskumu ir isprusumi, o ne su kvailumu... na, kiekvienas supranta vis kitaip... :D tavo vietoje draugams taipogi nesakyciau apie pomegi, o tai vercia labai susimastyti, nes arba mes tikros skystablauzdes ir nesugebam pastoveti uz save ir savo pomegius, arba musu draugai toli grazu nera pavydetini... abiem atvejais liudna :D tarp kitko, labai noreciau, jog pasidalintum savo kurtu ketureiliu ir tu

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Viena diena prižadu pasidalinti!
      Na, dabar jei jau paklausia apie pomėgius, tai nenutyliu nė vieno, o dar ir pasakau kodėl man tai patinka. Jei tam žmogui netinka, tai prašom - durys ten. Šiaip džiugu, kad mano draugų rate yra tik žmonės kuriems, 1) taip pat patinka mano pomėgiai arba 2) jiems visiškai dzin kuo aš domiuosi savo laisvalaikiu, jiems tiesiog smagu ir įdomu būti kartu su manimi. :)

      Panaikinti

Rašyti komentarą